Žemėlapis - Smurgainys (Smarhoń)

Smurgáinys  – miestas Baltarusijoje, Gardino srityje, prie kairiojo Neries upės intako – Oksos ir į jį įtekančios Gervėčios, 130 km į šiaurės vakarus nuo Minsko ir 90 km į pietryčius nuo Vilniaus. Smurgainių rajono centras. Pro miestą eina senasis Vilniaus–Minsko kelias, Vilniaus–Maladečinos geležinkelio linija, magistralės, jungiančios Vilnių, Krevą, Svierius, Vileiką. Veikia statybinių medžiagų, medienos apdirbimo, lengvoji, maisto pramonė.

Smurgainių Viešpaties atsimainymo cerkvė. 2009 m.

Smurgainys. Turgaus aikštė. 1910 m.

Prie Smurgainių rasta VII–VIII a. baltų pilkapių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Smurgainiai paminėti 1503 m. spalio 2 d. kaip privati LDK didikų Zenovičių valda. Nuo 1628 m. Radvilų valdomi Smurgainys iki 1795 m. įėjo į LDK sudėtį. Tarp Vilniaus vyskupystės dokumentų saugomas Smolensko vaivados Jurijaus Zenovičiaus 1503 m. spalio 3 d. lotynų ir lenkų kalbomis padarytas įrašas, kad jis, būdamas Smurgainių paveldėtoju ir valdytoju, rūpindamasis vietos gyventojų tikėjimo reikalais, skiria pinigų bei žemių parapijos katalikų bažnyčios statybai ir jos išlaikymui, o bažnyčiai turi būti duotas šv. Dievo Motinos į Dangų ėmimo ir šv. Mikalojaus vardas. 1505 m. Smurgainyse ant Oksos upės kranto iškilo medinė šv. Mikalojaus katalikų bažnyčia. Jurijaus Zenovičiaus anūkas Smolensko kaštelionas Jurijus Zenovičius, kuris Mikalojaus Radvilos Juodojo įkalbėtas XVI a. viduryje tapo kalvinistu, Smurgainis paverčia pagrindine Zenovičių giminės rezidencija. Jurijaus Zenovičiaus sūnus Kristupas Zenovičius, tęsdamas tėvo pradėtus darbus vietoje medinės bažnyčios 1606–1612 m. kalvinistams pastatė mūrinę renesansinio stiliaus šventovę, įkūrė kalvinistų mokyklą ir jai padovanojo turtingą asmeninę biblioteką. 1590 m. Smurgainyse Kristupas Zenovičius įrengė popieriaus fabriką (malūną), kurio produkcija buvo teikiama ir tuo metu Vilniuje veikusiai Mamoničių spaustuvei. Smurgainyse pagamintas popierius su Zenovičių herbiniu antspaudu – vandenženkliu („Despot“) naudotas bent iki 1632 m. sudarytų dokumentų. Kristupas Zenovičius Smurgainių dvare 1609 m. priėmė į karo žygį prieš Maskvą išsiruošusį Abiejų Tautų Respublikos valdovą Zigmantą Vazą. Po Kristupo Zenovičiaus mirties jo vaikai apie 1620 m. atsimetė nuo kalvinizmo ir tapę katalikais vietos kalvinų bendruomenę išvaikė. 1621 m. Smurgainis paveldėjo Kristupo Zenovičiaus anūkė Ona Sofija, kuri 1628 m. ištekėjo už Vilniaus kašteliono, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnaus Alberto Vladislovo Radvilos. Abiems sutuoktiniams mirus (dvi jų dukros mirė nesulaukusios pilnametystės, o kitos dvi įstojo į Nesvyžiaus benediktinių vienuolyną) 1668 m. Smurgainys iki 1805 m. atiteko Radvilų giminei. Zenovičių valdymo laikais XVII amžiaus I pusėje Smurgainiai buvo nedidelis miestelis, įsikūręs šalia didikų rezidencijos, 1622 m. turėjęs 117 kiemų ir į turgaus aikštę vedančias penkias gatves, keturias karčemas, popieriaus, grūdų malimo ir medžio apdirbimo vandens malūnus.

Smurgainis nuo XVII amžiaus I pusės iki XIX amžiaus pradžios valdė net šešios Radvilų kartos. Tačiau, skirtingai nei ankstesni savininkai Zenovičiai, Radvilos čia savo rezidencijos neturėjo, todėl miesteliu mažiau rūpinosi ir Smurgainis dažnai nuomodavo. Labiausiai miestelį Radvilos išgarsino XVII amžiaus viduryje čia įkūrę meškų dresuotojų mokyklą, Europoje žinomą kaip Smurgainių „Meškų akademija“, caro valdžios uždarytą po 1831 m. sukilimo numalšinimo.

Smurgainys labai nukentėjo per 1654-1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karą. 1655 m. vasarą čia buvo įsikūręs caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenės, traukiančios užimti Vilnių, štabas. Šiaurės karo metu Smurgainių apylinkėse vėl aktyviai veikė ginkluotieji Maskvos kariuomenės daliniai, o 1708 m. vasario 11 d. – kovo 17 d. miestelyje gyveno karinį štabą čia įsirengęs Švedijos karalius Karolis XII. Radvilų valdymui besibaigiant Smurgainys taip ir liko nedideliu miesteliu, užstatytu mediniais trobesiais, turinčiu dvi katalikų bažnyčias ir vieną žydų sinagogą. 1788 m. Smurgainyse buvo 224 kiemai, 22 ambarai ir 4 karčemos, 3 vandens malūnai, plytų gamykla ir 2 degtinės varyklos, du kartus per savaitę vykdavo turgūs, tris kartus metuose – mugės. 1790 m. mirus Karoliui Stanislovui Radvilai Smurgainys atiteko jo ketverių metų giminaičiui Dominykui Jeronimui Radvilai, kurio gobėjai, atsakingi už nepilnamečio turto priežiūrą, Smurgainis, po 1795 m. ATR padalijimo patekusius į Rusijos imperiją, 1805 m. už 65 tūkst. zlotų pardavė Bogdanui Oginskiui.

1808 m. Smurgainis įsigijo grafas Karolis Dominykas Pžezdeckis – 1812 m. Napoleono karo dalyvis (1813 m. už karinius nuopelnus apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu) ir vienas iš 1831 m. sukilimo Smurgainių krašte vadų. 1812 m. pabaigoje Smurgainiuose bazavosi ir Rusijos imperijos ir Napoleono Bonaparto kariuomenės vadovybės štabai. 1812 m. gruodžio 5 d. Smurgainyse Napoleonas Bonapartas įgaliojo Joachimą Miuratą vadovauti didžiajai Prancūzijos armijai žygyje prieš Rusiją, o pats skubiai išvyko į Paryžių. Dviem dienom vėliau miestelį užėmė Michailo Kutuzovo vadovaujamos karinės pajėgos, laukusios žinių apie karinius veiksmus Vilniuje. Nuo 1816 m. iki 1831 m. sukilimo, į karinę atsargą išėjęs K. D. Pžedzeckis gyveno ir ūkininkavo Smurgainyse – augino veislinius žirgus, įrengė žirgyną ir maniežą jiems išjodinėti, pradėjo karietų ir kinkomų ekipažų (gavusių „berlinkų“ pavadinimą) gamybą. Vilniaus krašto bajoraitė Gabrielė Giunterytė – Puzinienė apie savo giminaičio ir krikšto tėvo K. D. Pžezdeckio valdomus Smurgainis rašė, kad XIX amžiaus I pusėje jie „per keliolika mylių aplinkui buvo laikomi pavyzdiniu dvaru, o grafas Karolis, paslaugus, vaišingas, nuoširdus, ne tik kad nepavydėjo, bet džiaugėsi, kad kitiems sekasi. Savo dvare laikė kazokų, tikrų ukrainiečių, dažė ūsus ir likusius žilus plaukus, mazurką šoko nepataikydamas į taktą, užtat ugningai“. Už K. D. Pžezdeckio dalyvavimą 1831 m. sukilime Smurgainių valda caro valdžios nurodymu buvo areštuota, o po 1832 m., mirus savininkui Smurgainis kurį laiką valdė jo brolis Konstantinas, kuris Smurgainis nuomojo.

1842 m. miestelis nustojo būti privatus ir perėjo Rusijos imperijos valdžios nuosavybėn, buvo valstybinis miestelis Ašmenos apskrities Smurgainių valsčiaus centras. XIX amžiaus 3 dešimtmetyje Smurgainyse buvo 11 gatvių, 335 kiemai ir 43 ambarai, veikė 3 degtinės varyklos, alaus gamykla, plytų fabrikas ir kelios odos apdirbimo įmonės. 1843 m. miestelyje atsidarė 58 vietų mokykla. 1904 m. birželio 6 d. Smurgainys gavo miesto teises.

Sovietmečiu Smurgainyse išvystyta lengvoji, miško, maisto pramonė.